Minsko brolija :)

Kas per vėlines važiuoja lankyti kapų ir laikosi rimties, o kas renkasi alternatyvas? KELIAIvis renkasi kelią:) Šįkart keliai išsiskyrė į dvi kryptis, vieni iškeliavo apžiūrėti Lenkijos pajūrio, o mes - kaimyninės Baltarusijos sostinės Minsko. Iniciatyvinė grupė trys mergaitės ir berniukas. Pradinis planas - autobusas iš Vilniaus į Minską, viso labo apie 20 litų. Na pamėginkim, bet kad jau autostopo klubas, tai gal bent iki Vilniaus nutranzuojam? Apžergus šalikelę suprantam, kad kogero, ratai jau po autobuso, nebespėsim :) bet juk tame ir atrakcija. Ir ką jūs manot? Pirmuosius susiurbia magistrantę ir Nerijų. Mes su Neringa mėgaujamės autostrados malonumais :) Per kelias minutes ponas rudenėlis mus pavaišina trumpa ledukų kruša, o tiesiai po to ir varikliu. Nuslysta nauja mašinaitė su žaviu bernaičiu:) pasirodo vyrukas ne iš kelmo spirtas, kur paklausi, ten pabuvęs, ir Kinija, ir JAV ir visos Europos šalys, ir Afrikos nemažai matęs, žodžiu nepastumsi :) Pokalbis klojasi, kaip ir kilometrai, deja važiuojam tik iki Kaišiadorių, bet ne bėda. Tik išlipus šalikelės dulkes pakelia naujutėlaitis chrystleris, už vairo caras. Na ką, judam toliau. Dėdė ramus atrodo,ne itin noriai kalba, nu nieko. Nusprendžiam pasiteiraut, kur jis mus Vilniuj išmes, o jis: "Nu aš tai šiaip į Minską važiuoju", ogo, kelio dovana kokia dosni, tokia dosni, kad net numušė :) sakom: "nu mes irgi į Minską", dėdė susimutina: "ne, nu aš nejuokauju, aš tikrai į Minską važiuoju, nesityčiokit". Tik parodžius vizas dėdė patiki, kad sakom tiesą :) dar pasiteirauja, kaip mes ketinam ten patekt, kai atsakom, kad tranzu, visai nutyla. Hmzz, sėdim, laukiam kas bus, gal išmes pakeliui :) ir žinot ką, ogi privažiuojam sieną, dėdė sustoja kolonėlėj, pasiūlo susidėt daiktus į bagažinę, kad pasieniečiam labiau patiktų, ir rengtis, atsiskaitysim :) čia pas jį toks subtilus humoras, mes nusišypsom, sumetam kupriakus į galą ir judam toliau. Pasieny susiskambinam su kitais keliaiviais, o pasirodo jie per porą mašinų už musų, geras :) vos pravaživus sieną, mūsų dėdė kardinaliai pasikeičia, tiesiog atriša liežuvį. Pasakoja istorijas kaip iš gausybės rago. Tiesa, viena tai cool, apie tai, kaip baltarusų studentai prasimano "mainų programų". Nuvarai į mitingą, duodi kam nors į nosį, pasėdi porą dienų kameraitėj ir neši kojas iš šalies, tada gauni pabėgėlio statusą kurnors Europoj, stipkę, ir studini sau, ką ne faina? gal ir mes taip pamėginam? O Lukashenka, tai žinokit griežtas, visoj Baltarusijoj nei vienos šiukšlės nerasit, nemeluoju, rimtai, nuvarykit, pamatysit :)

Taigi, pasiekiam Minską. Išlipam prie metro. Reik tuliko, skubiai :) aplink nėra, elgiamės vyriškai ir pažymim teritoriją kažkokiam kieme :) dabar jau vėl galima mąstyt. Reik skambint mūsų būsimam geradariui, mano draugo Osamos (tikrai toks vardas, nejuokauju) draugui, kuris mum suteiks būstą ateinančioms dienoms. Susiskambinam ir sutariam susitikt centre. Einam į metro. Dar vienas motyvas, iš namų pasiėmiau krūvą baltarusiškų pinigų, 160 gabalų net, tik nemaniau, kad jie veikiantys, bet, kas žino, gal koks nacionalinis bankas išmainys, o jei ne, tai lošim pokerį. Betgi pokštas, nueinam į metro, sako, ok, veikia pinigėliai. GERAS:) Bilietėlis trys šimtai rublių, apie trim centų mūsiškų. Judam.

Pasiekiam centriuką, o čia, šviesos švieselės. Vidury centrinės aikštės didžiulis telikas ir Lukashenka sako kalbą iš tribūnos, yra stebinčiu. Įdomu. Pasijuntam, kad atvykom į autoritarinę šalį. Surengiam dar vieną šou su pinigais makdake. Vistik paaiškėja, kad ne visi pinigai veiksmingi, tai traukiu po vieną kupiūrą, o mergaitė: "eta naše dengi, net ena ne naše dengi" Žodžiu smaginamės ir dar aplinkinius palinksminam :)Prie happy mealo dovanų gaunam po augintinį, kurį tuoj ir pakrikštijam, nuo šiol tai drakoniukas Minskas.

Sulaukiam bendrakeliaivių ir jamam taksą į mūsų laukiantį butą. 5lt. Neblogai, matyt su taxi dar pasivėžinsim. Pasiekiam butą. Apartamentai, trys kambariai, patalynė, tvarka ir t.t. Būna ir blogiau:) Bujosim matosi :)

Išsikapanojam į miestą, bet prie lauko durų pakimbam, čia yra užraktas, o kodo tai nežinom, ką daryt?? užmatom moterėlę artėjančią, laukiam. Klausiam tetos kodo, sako nežino,bet po derybų išduoda:) einam saugūs. Užsukam į pirmą pasitaikiusį kiemą, o čia, spėkit :P ogi, kur buvus, kur nebuvus lova, prigulam, išmėginam. Apžiūrim naktinį Minską, įspūdinga, tiesą sakant, man primena Budapeštą. Patinka. Ieškom, kur užeit pasėdėt, čia draugiškas latvis, rūkantis prie kavinės pasisiūlo mus palydėti iki kiečiausios Minsko vietelės, nu ok, why not? Ateinam, nėra vietų, dar pasivaikštinėjam. Nusprendžiam pasitoosint "namie". Susirandam naktinaitę parduotuvaitę. O kas gi čia? Ogi baltarusai, kai ir rusai, po 11 val neprekiauja stipriaisiais gėrimais. Įtikinu chebrą manim pasitikėt ir jamu vyną ir kolą. Pasiteisina, kokteiliai patinka :) toosas vyksa namie, pažiūrim baltarusiško popso kanalą, įdomu.

Šeštadienį butą aplanko santechnikas, dirba vyras išsijuosęs, užlaiko biški mus, nu bet nieko:) Sninga, jėga, pirmasis sniegas :) Užeinam papietaut į tradicinį restoraną, tuoj veja į rūbinę, nenusirengus neaptarnauja, ir visam Minske taip, wow. Nu paskanaujam barščių, dar kokių tai gėrybių.

Tiesa, dar baltarusiškų vestuvių įpatumus apžiūrėjom, paskutinė mada: limuzinai, puošti juodais balionais. Valdo, ką? Čia įdomus simbolis toks manau :) kaip pažiūrėsi :)

Vakare patraukiam į nacionalinių baltarusiškų - latviškų šokių festivalį, pasiekiam kultūrnamį, įdomu. Bet įėjimas gviešia pinigų, apsižiūrim, nusprendžiam, kad neverta ir tramo stotelėj surengiam lietuviškų šokių šou:) patinka.

Vakare Minske gali užeit į du taškus. Kuriame buvom vakar vėl perpildytas, tik šįkart dar sužinom, kad čia staliuką reik užsisakyt prieš porą dienų. Einam į antrąjį, klubas nepajamsi, rimtas su halogeninėm iškabom:) užeinam, vėl spiria į rūbinę, ir tik tada paaiškėja, kad pas juos šįvakar banketas, todėl tik pasėdėt ramiai galim. Hmzz, nenorim taip.

Nusprendžiam daryt kokteilių toosą namie. Dar nėra 11, minam į shopą. Jeee, turiningos lentynos, griebiam visokių gėrybių: kavos deegtinės, degtinės, bet ne kavos, likerio kažkokio, sulčių spanguolių, pieno ir dar visokių keistenybių. Toosas namie oj kaip vyksta.

Ryte visi draugiškai pasižiūrim Obuolių maišą ir laukiam atvykstant mūsų geradario. Atiduodam raktus ir keliaujam link stoties. Surandam traukinių stotį, o mum reik autobusų, nes pasirinkom tokį kelią atgalios. Autobusų stotis Minske - mistika, niekas nežino kur ji slepias, net traukinių stoties informacija. Galiausias iškvočiam dėdę milicininką ir šis prasitaria. Metro pagalba nusigaunam ten. O štai, autikas į Vilnių ketvirtą, bet va iš kitos stoties yra trečia, pirkit pas mus bilietus ir keliaukit ten. Na jau ne, nusipirksim vietoj. Jamam viešąjį iki kitos stoties. Įlipę, pasiteiraujam pas dvi tetules, kada mum lipt, tos net klausimo neišgirdę ima rėkt, kad nieko nežino, nu ok, ačiū už dėmesį. Šalia stovinti mergaitė pasisiūlo pagelbėti. O tetulės ne šiaip sau smagios, oj ne. Staiga viena pašoka, trenkia kitą žemyn ir pabėga iš autiko :) kita rėkia: BABA PAŠLA:)) nu ką aš galiu bepridurt :) ogi nieko:)

atvykstam, paaiškėja, kad autiko trečia valandą čia nebūna, bet va ketvirtą būna. Nu oki, nusiperkam bilietus ir laukiam. Pavalgom vietinėj kavinukėj už porą litų. Cizos po 40ct, kainos valdo. Atvažiavus autikui paaiškėja, kad jis ir į Kauną vežą, tai negi ginčysimės, važiuojam.

Prie sienos pasieniečiai smagūs. Baltarusiai vaikšto su kailinėm kepurėm, padabintom komunistinėm žvaigždėm, kodėl gi ne:) bet geriausias pokštas pas lietuvius. Visus išlaipina, prisirašyt reik. Stojam į eilę, bet kas gi tai? iš tolo spindi kavos aparatas, prisigrūdam ir jau, kad perkam, kad perkam. Kažkaip susigundo ir aplinkiniai, staiga visa eilė nuo pasieniečių pereina pas kavos aparatą, o ką mes? o mes be eilės pas dėdes tikrintojus. Muitininkas Indrės klausia: "Ką vežat?", ta pasisuka į mus ir sako, išverskit, "Nu ką veži klausia". Čia natūraliai nebesusilaiko ir muitininkas, visi kvatojamės saldžiai sau. Sakau, kad ne egoistai mes, visus palinksminam :)

Taip, pirkę bilietus į Vilnių, pasiekiam Kauną.

Išvada: ne kiekvienas Minskas, kas Minsku žiba.

Pasodino . . .

2007 04 18, Torūnė, aš čia erasmusauju. Po eilinio tooso iki ryto, einu į paskaitą. Žinau, kad šiuo metu mano KELIAIviai jau krauna daiktus tripui į Liepoją, apsilankyti ir išgyventi buvusiame KGB kalėjime. Negaliu, kaip noriu, bet iki Kauno man puse tūkstančio kilometrų. Ką daryt? Nu neką čia jau ir pridarysi. O gal??? Velniop, apsisuku ir varau atgal, susimetu porą daiktų į kupriaką ir minu į Lietuvą gimtinę. Kaune susitinkam su dar vienu, kątik Lietuvą pasiekusiu kolega ir slapta korta mes jau ant trasos. Apie mūsų atvykimą žino tik vienas ar du žmonės. Bus įdomu:)

Per kelias minutes šalikelę pasiekia švytintis saab'as, iššoka vyriokas, paragina mest kuprines į bagažą ir judėt. Bet, pirmoji kliūtis, bagažinė užsikirto, ojjj, berniukas susirūpina, kaip čia bus, latviai pro sieną nepraleis. Pliusas mums, pasirodo ir jis į Latviją:) kelias ir vėl dosnus mums:) telefonas kaista, derybos, kas žino, kaip bėdą sutvarkyt?? galiausiai nusprendžiama rizikuoti. Sėdu į priekį. Odinis salonas, lyg ir pliusas, bet . . . vyrukas mina pedalą iki dugno, per A1 švilpiam 180km/h. Nu gal ir nieko, bet, kad dar už posūkio laukiančius pagaliukus užmato ir kerta ant stabdžių veda prie to, kad ant tų sėdynių sunku išsilaikyt. Aš čiuožinėju, bet diržas laiko. O kai gigis nusirita žemyn nuo galinės sėdynės su visa kuprine, sulaukia pasiūlymo taip pat prisitvirtinti:) Nors ketinom lipt lauk prie kryžkalnio ir važiuot pro Palanga, vyriokas įkalba keliaut su juo į Rygą. Nu kodėl gi ne? Tai ir keliaujam. O dar motyvas: 180km/h + harmoninga japoniška muzika. O vyrukas pasirodo rimtas, dirba minčių derintoju, net savo įmonę ir web'ą turi:) Taip "pamažu" pasiekiam Rygą, nes šiaip, kai eismas mažas, iki Rygos tik pusantros valandos kelio, pasak mūsų šoferio:) Bet tuoj pat tokį teiginį argumentuoja, nes kas keliasdešimt kilų vis pamini, kurioj šalikelėj, kiek baudos paliko, matai latviai dabar baudas pakėlė ir dar kyšių nebe taip nori, vaje vaje, koks siaubas, kaip dabar bus?? Likus porai km iki sienos, vyrukas išjungia muziką, paprašo mūsų pabūt be garso ir skambina: "Labukas, tik norėjau išgirsti tavo balsą" ir padeda ragelį. Nu geras, neprikibsi:)

Pasiekiam Rygą, išlipam prie maximos, einam pasižiūrėt į mapą, kaip čia iki tos Liepojos nusigaut? Iki Liepojos kelias vingiuotas :) pakeičiam porą variklių, bet nukeliaujam gan greit, vistik broliai latviai imlūs žmonės:) Liepojoj ar reik rast kalėjimą, iki jo keletą kilū pėdinam. Pakeliui sutinkam dar kelis lietuvaičius, kurie irgi atvykę tai pačiai pramogai kartu su mumis, ir einam ieškot bunkerių. Surandam, čia jau ganosi keletas mūsiškių, bet dar nemažai ir trūksta, o jau būtų laikas pradėti šou:) Na čia jau nebepasiginčysi. Užeinam vidun, prieš tai pasirašę kažkokį sutikimą, kad su mumis visaip kaip elgsis, hmzz, kitus nemokamai i "sanatorijas" sodina, o mes???

Užeinam į kalėjimo kiemą, atima visus daiktus. Surikiuoja į eilę ir praveda pradinį instruktažą. Mes čia jokios nuomonės nebeturim, jei kas nepatinka, iškeliausim plastikiniam maišelyje ir tikrai ne į savo terpę. Už kiekvieną klaidingą judesį ar išraišką atsispaudimai, kol visi viską padarom tobulai, arba, kitaip sakant, kol prižiūrėtojam atsibosta su mumis žaist.

Photo by Delmi Alvarez

Užeinam į vidų, čia gaunam patalynę. Kol ją laikom, pasiūlo prisėst, nea, ne ant kėdutės, bet pačiam pasigamint vietnamietišką kėdę. Nugara į sieną, kojos stačiu kampu ir sėdi, o ką ne patogu? Kas paburbuliuoja, dar ir galva sieną paremia, kad netyčia nenukristų. "Į sanitarinį mazgą einama du kartus per parą, šeštą vakare ir aštuntą ryte, šeštą jau pražiopsojot". Išskirsto po kameras, parodo, kaip pasiklot lovą. Mane paskiria kameros "vyresniuoju", reik raportuot: numeris, kiek žmonių, vardai, pavardės, kamera apžiūrai paruošta. Na, kadangi patenku į vieną apartamentą su naujais žmonėm, vardus improvizuoju, kiekvieną kartą pas mus vis kiti žmonės gaunas :))) bet gi vienybė įvairovėje :) negi, ne?? Tris kartus aplankę mūsų kamerą, liepia lovas persiklot, nes nesutampa juostos dekių ir pan:) įdomu, ir vėl, kol atsibosta. Išveda visus atgal. Išskirsto grupelėm. Uždaro į karcerį. Čia tik žvakelė ant grindų. Nusisukt į sieną. Jokių kalbų. Šitas nepraeina, tai atima žvakę. Po antro įspėjimo, ateina ir biški užkala galvą su šūviu, nieko nebegirdim geras 5 minutes. Medicininė apžiūra. Užeinu, rodo ištiestus tris pirštus, klausia, "kiek matai", sakau,"nu penkis", "ooo geras atsakymas", užsidirbu pliusą, dar padarau pritūpimų ir gaunu sveikatos pažymą. Atgal į kameras ir liepia miegot. Neee, čia dar tikrai ne viskas. Na, kadangi turėjau užsilaikius telefoną, sms'ais susirašinėjam su gretima kamera ir nusprendžiam, kad show will go on :) Po valandos kitos su trenksmais išspiria kameros duris, kelia ir žąsiuku veda į antrą aukštą.

Tardymas. Čia kvota, kas mes, ko norim, gaunu minusą, kai pasakau, kad sistema bloga, ją reik keist. Vėl jungiam žasiukus ir einam atgal į kameras. Dar pamuštruoja ir praneša, kad žaidimas baigėsi, dabar galim toosintis iki ryto, bet 9 ar pan, jau turim eit lauk, nes dieną kalėjimas virsta muziejumi, nu ok, o mum kas :) Vienoj iš celių įsteigiam linksmybių štabą. Bet negi tuo ir apsiribosim? Tikrai, ne. Keliaivio inicityvinė grupė traukia į ekskursiją, apžiūrėti patalpų:) Ir ką jūs manot? Ogi randam daug . . . tuščių butelių:) ypač už užuolaidėlės tardymo kamabarėlyje, kur sieną puošia Leninas. Apžiūrim kalėjimą, nemažas, įspūdingas.

Photo by Delmi Alvarez

Toosas iki ryto, poto supykdom publiką, neleisdami miegot paskutines valandas, bet gi reik pasišnekėt, seniai nesimatę. Išaušta žavus rytas. Saulutė šviečia, prie jūros kviečia.

Užeinam pusryčių į vietinę valgyklą, pasilinksminam, skaitydami latviškus žodžius. Jūra. Pamojuojam mūsų Baltijai, pamedituojam kopose.

Kad būtų įdomiau, išsitraukiam burtus, kas su kuo tranzuojam. Smagu, su Andrium iš Liepojos pajudam šiek tiek palūkuriavus. Keičiam mašinas kas 10km ir tiriam aplinką, pažindinamės su vietine kultūra ir fauna :) Pasiekiam Tervetę. Pakeliui dar prigriebiam porą bendrakeleivių, nes draugiškai nusiteikes šoferiukas pasitaikė, didelis busikas tu tv ir miela mergaičiuke, kuri labai susidomėjus klausosi mūsų istorijų iš kelio. Padovanoju mergaitei KELIAIvio ženkliuką, tai net šokinėja iš laimės:)

O Tervetė super, kuriam laužą, palapinių miestelį ir linksmybės įsisiūbuoja. Kai miego metas ateina, palapinėse šaltoka, aš pasirenku alternatyva ir įsitaisau po atviru dangumi prie laužo, pasiteisina, miegmaišis nesudega, o daug šilčiau:)

Sekmadienį, išsikuičiam ir bandom judėt namų link. Ant trasos mūsų daug, o variklių vakuumas, bet neprapulsim. Galiausiai sustoja smagus pasienietis, kalba lietuviškai, važiuoja į darbą. Pameta iki sienos. Tiesa, ne be nuotykiu, po kokiu 5km sukamės ir varom atgal, nes gigis paliko savo piniginę prie griovio. Latvijos kaimai -->saugūs, randam ten, kur ir liko. Vėl pasiekiam sieną. Čia dirba linksmi braliukai, papokštaujam, praeinam. Oras puikus ir kur buvus, kur nebuvus, mus susiurbia fūra. Dėdė latvis mus šnekina visą kelią ir veža į Kauną. Pakeliui užmatom barą įdomiu pavadinimu "Plūgo broliai", bet ten gal surengsim atskirą ekspediciją. :)))