Taigi Taigi Taigi, kai galvoje sukasi vienas žodis . . . Kelionė, nebelieka kas daryt, kaip tik į ją išsiruošt :)
Šįkart giliai povandeniniuose konspiraciniuose sluoksniuose buvo priimtas sprendimas dalyvauti kolegų iš VAK rengiamose autostopo varžybose po LT ir LV. Porai dienų pramoga neprasta :) Taigi, kovinis ekipažas Kriste ir Neringa iš vakaro užsitaisę papildomą motyvacijos dozę, jau ankstų rytą išsiruosė į starto vietą :) pakeliui dar kelias apdovanojo valstybinės numeracijos palikimu :)
Šįkart giliai povandeniniuose konspiraciniuose sluoksniuose buvo priimtas sprendimas dalyvauti kolegų iš VAK rengiamose autostopo varžybose po LT ir LV. Porai dienų pramoga neprasta :) Taigi, kovinis ekipažas Kriste ir Neringa iš vakaro užsitaisę papildomą motyvacijos dozę, jau ankstų rytą išsiruosė į starto vietą :) pakeliui dar kelias apdovanojo valstybinės numeracijos palikimu :)
o starto vietoj sutikom daug žmonių :) sako, pernai dalyvavo apie 10 komandų, o šįkart čia išsirikiavo net 29 :) na ką, pabendravę su be proto "mielais" degalinės prie Vilniaus darbuotojais, susipažinę su būsimais kelio bendražygiais, išsitraukę 18-ąji starto numerį, sulaukę savo eilės, nupūtėm pirmą ekipažą jau per pirmas dvi minutes.
O berniukas už sportinės mašinytės vairo pasirodo ne pėsčias, kalbos netilo iki pat Kauno. Berniukas, tiesa, paguodė, kad jei strigsim, visada galim atlėkt pažiūrėt "Vilnius - Dakaras", mat jis ten garso operatorius :) Bet mes, nusiteikę nuotykiams, nepasiduosim :) Taigi, pagal gautą maršrutą, galėjome rinktis, kur norim keliaut, į Jonavą ar Jurbarką. Kadangi Jonava mūsų itin neviliojo, pasirinkom Jurbarką, kuris nors ir toliau gal 70km, bet gi panemunius mes mėgstam :) Hmz, bėda ta, kad berniukas mus paleido prie Kleboniškio miško. Galvoje sukirbo mintis: nu dabar tai eisim, toli ir dar toliau :)) bet ką jūs sau manot? Ogi ant to pačio tilto susitranzavom smagu dieduką, labai azartiškas pasirodė beesąs ir didelis AČIŪ jam už tai :) Vyrukas, važiavęs į Kėdainius, pametėjo mus iki Vilkijos :) truputuka labai ne į tą pusę ir daug :) Užtat dėdei daug visko papasakojom, užrašėm daug web saitų, sakė pažiūrės, kaip mums seksis :) Uchh, čia tai bent pradžia :) atrodo, ir šitam kely mums sekmė draugė :)
prie Vilkijos, tik spėjom ištiesti nykštį, kelią vėl uždengė dulkės. Neblogas mašiniukas, dėdė važiuoja link Jurbarko. Kai jau lipam vidun išsišiepusios, sako: O ko čia džiaugiatės? gal į mišką nuvešiu :) bet nuveža į Jurbarką, užtat sužinom daug įdomybių, apie voveraičių uogienę ir pan :)
Jurbarkas --> mūsų pirmas Pit Stopas :) Čia sutinkam dar pora komandų, ir klijuojam popierių prie stulpo. Įdomu :) Greit bėgam į kitą kelio pusę, nes čia jau sustojo kitas pavežėtojas :) Važiuojam iki Raseinių, nors berniukui reikėjo tik porą km palėkt iki šalimais esančio miestuko, bet ką jau čia, veža tiek, kiek mum reik :) Nu ir iš kur tie žmonės tokie geri Lietuvoj?? Puikioj šaly gyvenam :)
Raseiniuose, apžiūrėję vietines ginklų parduotuves, patraukiame toliau :) mosuojam savo prekiniu ženklu - balionais. Eilinį kartą pasiteisina akimirksniu, pirmas dvi sustojusias mašinas, dėl įtartinų veidų, pravetuojam, bet tuoj išsirenkam ir tinkamą egzempliorių :)
O berniukas už sportinės mašinytės vairo pasirodo ne pėsčias, kalbos netilo iki pat Kauno. Berniukas, tiesa, paguodė, kad jei strigsim, visada galim atlėkt pažiūrėt "Vilnius - Dakaras", mat jis ten garso operatorius :) Bet mes, nusiteikę nuotykiams, nepasiduosim :) Taigi, pagal gautą maršrutą, galėjome rinktis, kur norim keliaut, į Jonavą ar Jurbarką. Kadangi Jonava mūsų itin neviliojo, pasirinkom Jurbarką, kuris nors ir toliau gal 70km, bet gi panemunius mes mėgstam :) Hmz, bėda ta, kad berniukas mus paleido prie Kleboniškio miško. Galvoje sukirbo mintis: nu dabar tai eisim, toli ir dar toliau :)) bet ką jūs sau manot? Ogi ant to pačio tilto susitranzavom smagu dieduką, labai azartiškas pasirodė beesąs ir didelis AČIŪ jam už tai :) Vyrukas, važiavęs į Kėdainius, pametėjo mus iki Vilkijos :) truputuka labai ne į tą pusę ir daug :) Užtat dėdei daug visko papasakojom, užrašėm daug web saitų, sakė pažiūrės, kaip mums seksis :) Uchh, čia tai bent pradžia :) atrodo, ir šitam kely mums sekmė draugė :)
prie Vilkijos, tik spėjom ištiesti nykštį, kelią vėl uždengė dulkės. Neblogas mašiniukas, dėdė važiuoja link Jurbarko. Kai jau lipam vidun išsišiepusios, sako: O ko čia džiaugiatės? gal į mišką nuvešiu :) bet nuveža į Jurbarką, užtat sužinom daug įdomybių, apie voveraičių uogienę ir pan :)
Jurbarkas --> mūsų pirmas Pit Stopas :) Čia sutinkam dar pora komandų, ir klijuojam popierių prie stulpo. Įdomu :) Greit bėgam į kitą kelio pusę, nes čia jau sustojo kitas pavežėtojas :) Važiuojam iki Raseinių, nors berniukui reikėjo tik porą km palėkt iki šalimais esančio miestuko, bet ką jau čia, veža tiek, kiek mum reik :) Nu ir iš kur tie žmonės tokie geri Lietuvoj?? Puikioj šaly gyvenam :)
Raseiniuose, apžiūrėję vietines ginklų parduotuves, patraukiame toliau :) mosuojam savo prekiniu ženklu - balionais. Eilinį kartą pasiteisina akimirksniu, pirmas dvi sustojusias mašinas, dėl įtartinų veidų, pravetuojam, bet tuoj išsirenkam ir tinkamą egzempliorių :)
O įsėdom pas dėdę iš Dubysos slėnių. Pasigrožėjusios žaismingais vaizdiniais, ir pasidžiaugusios vykusiai pasirinktu maršrutu, pasiekėm Katauskus :) iš tikro, per tą dvidienį sužinojom daug naujų miestelių miestelaičių pavadinimų, žodžiu praturtinom geografijos krepšelį :) O Katauskuose, vėl pagavom sėkmę už ūso. Šalikelę pagerbusi mergaitė pavežėjo iki pat sekančio Pit Stopo, žinoma, jai ten visai nereikėjo, bet sumanė surengti mums ekskursiją po Šiluvą, papasakoti apie jos istoriją ir ateities perspektyvas :) džiuigiai sugėrę siūlomas žinias, pasinėrėme į Tytuvėnų ženklo paieškas, mergaitė mūsų neapleido, ir kantriai, varnos sparno manevrais, suko ratus, kol, galiausiai pasitarę su feriferijos degalinėje patogiai įsitaisiusiais carais, išsiaiškinom to nekadėjo lokaciją. Čia radom ir daugiau sutrikusių veidų, bet kelio ilgai nekankinom ir po kelių minučių jau švilpėm į Šiaulius :)
Susiurbusi šeima dosniai vaišino savo turtais, mes atsidėkojom balionais ir visi patenkinti išsiskyrėm prie Šiaulių aplinkelio. Patirtis šitą ruožą linkusi vadinti vaktimi, bet ir vėl patampę sėkmę už rankovės per porą minučių įtikinom atsiųst mum draugų. Smagūs seniokai pametėjo iki Joniškio kelio, kur susitikom linksmuosius berniukus, pažymėtus trečiu numeriu. Čia ir vėl nesudūlėjom. Šeimynėlė turėjo keistai besižvalgantį sūnų, bet užtat palūkuriavo, kol atsižymėjom Joniškio Pit Stope ir pametėjo iki išvažiavimo iš miesto :) Dar porą km iki pasienio palėkėm su dviem neįprastos stadijos vyriokais :) pasienis buvo kirstas. Pėsčiomis. O čia jau kur buvęs kur nebuvęs išlindo latviškasis štilio motyvas, nes, kaip ta pati patirtis sako, pasienis prie Elejos dar didesnė vaktis nei Šiauliai :) Pasistaipę ir fotoobjektyvu įamžinę savo pasiekimą, nusprendėm pajudėt :)
Susiurbusi šeima dosniai vaišino savo turtais, mes atsidėkojom balionais ir visi patenkinti išsiskyrėm prie Šiaulių aplinkelio. Patirtis šitą ruožą linkusi vadinti vaktimi, bet ir vėl patampę sėkmę už rankovės per porą minučių įtikinom atsiųst mum draugų. Smagūs seniokai pametėjo iki Joniškio kelio, kur susitikom linksmuosius berniukus, pažymėtus trečiu numeriu. Čia ir vėl nesudūlėjom. Šeimynėlė turėjo keistai besižvalgantį sūnų, bet užtat palūkuriavo, kol atsižymėjom Joniškio Pit Stope ir pametėjo iki išvažiavimo iš miesto :) Dar porą km iki pasienio palėkėm su dviem neįprastos stadijos vyriokais :) pasienis buvo kirstas. Pėsčiomis. O čia jau kur buvęs kur nebuvęs išlindo latviškasis štilio motyvas, nes, kaip ta pati patirtis sako, pasienis prie Elejos dar didesnė vaktis nei Šiauliai :) Pasistaipę ir fotoobjektyvu įamžinę savo pasiekimą, nusprendėm pajudėt :)
Besimėgaudamos tyla ir ramybe išlydėjom į priekį dar keletą komandų. Na čia jau strigis, pralaukę 40min, galiausiai susistabdom porelę, primygtinai reklamuojančią Rygą, nes ką ten toj Tervetej? eiii, bet ten gi fajna :)
Žodžiu lipam lauk ir sukam kitu keliu. Čia susitranzuojam ne ką kitą, o organaizerius, Vladas ir bizyte mus palinksminę ir pasidžiaugę objetyvo pralaidumu pasišalina. O dabar tai jooo. Nuslysta kledaras kaip reta, gamtos procesų dėka, gali glostyt variklį kapoto neatidaręs:) o viduje . . . diedukas ir trys babinkos, susigrūdam, visi beveik moka lietuviškai. Kompanija - texas chainsaw massacre prototipas :))) dardam kažkuo, kur turėtų būt kelias, bet jau greit šokam lauk ir pasigaunam berniuką, kuriam lenktynės prideda šarmo, su savo BMW lekia ta pačia "kelio imitacija" iki pat Tervietes, ir pasiūlo po valandos pavežt toliau :) ok, žiūrėsim.
Tervete, smagu, čia mūsų sekantis Pit Stopas ir privaloma valanda resto. O žmonių čia netrūko. Tad ekspertų žvilgsniais apžvelgę ir išrinkę tinkamą terpę, surengiam smagią kolektyvinę vakaronę. Po valandos, vos spėję apžergti kelią pasigaunam didžiausią lenktynių bonusą :) Vyras - latvis, žmona - lietuvė, vyras - šneka lietuviškai, žmona - mikstūra :)
Klausiam, kur važiuoja, sako iki Ielgavos. Nu super, mum labai tinka :) klausia, kur mes :) Sakom: na į tokį mažą kaimą pavadinimu Balduone:) Ania? tai pavešim, mes ten gyvenam :) ogo, o čia totaliai ne trasoj objektas, sunku nusigaut. Klausia, o kur paskui reik? Sakom, nu į Ryga. A, nu tai Ok, ir ten pavešim, gyvenam ir ten :) vauavyva :) Šeimynėlei ryškiai patikom, palaukia kol užklijuojam lipūškę ir pristato į Rygą, reikiamu adresu :) Na Ryga mum ne Pit Stopas, bet, kaip byloja taisyklės, reik imt dešimt valandų resto. O mum Ryga patinka, ten susisurfinom Coucha, tai kodėl ne? Susitinkam su savo hostais ir skaniai geriam kakavą plepėdami apie keliones, klajones ir svajones :)
Pusę nakties prasivaikštom (smagu lyst po pradedančiu judėt traukiniu), apžiūrim bohemos spiečius ir gultą pasiekiam penktą ryto :) gerai, kad neėmėm jokių miegasų ar palapinių :P viskas provaidinta :)
Ryto aštuntą mes jau trasoj, tęsiam kelionę. Moteriška matematika: jei imėm restą aštuntą vakaro, tai startuojam aštuntą ryto. Tik po varžybų susivokėm, kad čia vistik dvylika, ne dešimt valandų. Na ką, matematikai, kaip vėliau paaiškėjo, paaukojom pirmąją vietą :) aj, bet gi for fun vyksmas :)
Žodžiu, nenukrypstant, teta, apsitaisiusi gėlytėmis, pametėjo iki puikaus miestelio Bauskės. Kodėl puikaus? O todėl, kad Statoilas ten labai moka kavą daryt. Tik gurkštelėjus, pasikinkėm furistą, pametėjusį iki pat Panevėžio :) Minties lobynai praturtėjo naudinga informacija apie sirupus, ir ne Monin'o, o rugių, čia vietoj spaudžiamus. Taip praplėtusios savo akiratį strigom keletui minučių ant Panevėžio apvažiavimo, bet ką mes ne fajnos? apžergėm kelią iš visų pusių ir labai greit įkalbėjom vieną vyruką apsisukti ir pavežti mus ten, kur reikia :) Iki Krekenavos, priešpaskutinio Pit Stopo, kelias nedulkėjo. Sustojo gausi šeimyna, jau pilna mašina, apsikaišę narcizais ir kitom gerybėm. Operatyviai sulindom vidun ir išlindom jau Krekenavoj :) čia užsižymėję ir kirtę periferijos greitkelį, patraukėm finišo link. Vyrukas, siūlęsis pavežti dvidešimt km dviračiu neįtikino, todėl šitą atkarpą atkirpom su linksmu mentuku, siūliusiu pametėt iki Talino:) Gal kitos lenktynės platesnio mąsto bus?
O dabar, Panevėžio žiedas. Azartiškasis dėdė policininkas, pareiškė, kad truks plyš reik visus aplenkt ir vežė mus ten kur geras tranzas ir priešininkų nematyt :)
Tegyvuoja lenktynės ! ! !
Tegyvuoja kelionė ! ! !
Žodžiu lipam lauk ir sukam kitu keliu. Čia susitranzuojam ne ką kitą, o organaizerius, Vladas ir bizyte mus palinksminę ir pasidžiaugę objetyvo pralaidumu pasišalina. O dabar tai jooo. Nuslysta kledaras kaip reta, gamtos procesų dėka, gali glostyt variklį kapoto neatidaręs:) o viduje . . . diedukas ir trys babinkos, susigrūdam, visi beveik moka lietuviškai. Kompanija - texas chainsaw massacre prototipas :))) dardam kažkuo, kur turėtų būt kelias, bet jau greit šokam lauk ir pasigaunam berniuką, kuriam lenktynės prideda šarmo, su savo BMW lekia ta pačia "kelio imitacija" iki pat Tervietes, ir pasiūlo po valandos pavežt toliau :) ok, žiūrėsim.
Tervete, smagu, čia mūsų sekantis Pit Stopas ir privaloma valanda resto. O žmonių čia netrūko. Tad ekspertų žvilgsniais apžvelgę ir išrinkę tinkamą terpę, surengiam smagią kolektyvinę vakaronę. Po valandos, vos spėję apžergti kelią pasigaunam didžiausią lenktynių bonusą :) Vyras - latvis, žmona - lietuvė, vyras - šneka lietuviškai, žmona - mikstūra :)
Klausiam, kur važiuoja, sako iki Ielgavos. Nu super, mum labai tinka :) klausia, kur mes :) Sakom: na į tokį mažą kaimą pavadinimu Balduone:) Ania? tai pavešim, mes ten gyvenam :) ogo, o čia totaliai ne trasoj objektas, sunku nusigaut. Klausia, o kur paskui reik? Sakom, nu į Ryga. A, nu tai Ok, ir ten pavešim, gyvenam ir ten :) vauavyva :) Šeimynėlei ryškiai patikom, palaukia kol užklijuojam lipūškę ir pristato į Rygą, reikiamu adresu :) Na Ryga mum ne Pit Stopas, bet, kaip byloja taisyklės, reik imt dešimt valandų resto. O mum Ryga patinka, ten susisurfinom Coucha, tai kodėl ne? Susitinkam su savo hostais ir skaniai geriam kakavą plepėdami apie keliones, klajones ir svajones :)Pusę nakties prasivaikštom (smagu lyst po pradedančiu judėt traukiniu), apžiūrim bohemos spiečius ir gultą pasiekiam penktą ryto :) gerai, kad neėmėm jokių miegasų ar palapinių :P viskas provaidinta :)
Ryto aštuntą mes jau trasoj, tęsiam kelionę. Moteriška matematika: jei imėm restą aštuntą vakaro, tai startuojam aštuntą ryto. Tik po varžybų susivokėm, kad čia vistik dvylika, ne dešimt valandų. Na ką, matematikai, kaip vėliau paaiškėjo, paaukojom pirmąją vietą :) aj, bet gi for fun vyksmas :)
Žodžiu, nenukrypstant, teta, apsitaisiusi gėlytėmis, pametėjo iki puikaus miestelio Bauskės. Kodėl puikaus? O todėl, kad Statoilas ten labai moka kavą daryt. Tik gurkštelėjus, pasikinkėm furistą, pametėjusį iki pat Panevėžio :) Minties lobynai praturtėjo naudinga informacija apie sirupus, ir ne Monin'o, o rugių, čia vietoj spaudžiamus. Taip praplėtusios savo akiratį strigom keletui minučių ant Panevėžio apvažiavimo, bet ką mes ne fajnos? apžergėm kelią iš visų pusių ir labai greit įkalbėjom vieną vyruką apsisukti ir pavežti mus ten, kur reikia :) Iki Krekenavos, priešpaskutinio Pit Stopo, kelias nedulkėjo. Sustojo gausi šeimyna, jau pilna mašina, apsikaišę narcizais ir kitom gerybėm. Operatyviai sulindom vidun ir išlindom jau Krekenavoj :) čia užsižymėję ir kirtę periferijos greitkelį, patraukėm finišo link. Vyrukas, siūlęsis pavežti dvidešimt km dviračiu neįtikino, todėl šitą atkarpą atkirpom su linksmu mentuku, siūliusiu pametėt iki Talino:) Gal kitos lenktynės platesnio mąsto bus?
O dabar, Panevėžio žiedas. Azartiškasis dėdė policininkas, pareiškė, kad truks plyš reik visus aplenkt ir vežė mus ten kur geras tranzas ir priešininkų nematyt :)
O tada, atvėrę trečiasias akis stojom į kovą. Pirma sustojo, iš pažiūros lėto būdo teta. VETO. Antrasis į mūsų draugiją pasibeldė MAXIMOS sunkvežimis, įvertinę jo vidutinį greitį, nelipam. Jaučiam artėjant . . . kažką. Staiga plaukus išdraikė NVO (nenustatytas važiuojantis objektas), atsisukus paaiškėjo: nuslydo. Toli. Bėgam. Tiks. Oj kaip tiko. Vyrukas rusas. Nešneka. Telefonu: pol čias :) Kas čia tas pol čias? Gal kokioj ukmergėj už tiek būsim. O kaip mes klydom :) tai supratau, kai ištiesiau ranką segtis diržui, o jis spustelėjo pedalą. Prispaudė. Kaip ten sako? 100 ne greitis??? nu 100 tikrai ne greitis. Važiuojam 240 km/h. Galiausiai išsišnekam.
Vyrukas taria žodį: lenktynės? tai ko nesakėt iš karto? būčiau paskubėjęs. HMZ, aj, kad gal mum tas 240 visai gana. Za pol čias mes jau Vilniuj. Atiduodam duoklę paskutiniam Pit Stopo stulpui. Tegyvuoja balionai ! ! !Tegyvuoja lenktynės ! ! !
Tegyvuoja kelionė ! ! !
